Gyventi negalima mirti

Mes patys pasirenkame, kaip būti, kuo būti, net kokiais būti. Deja, būna, kad kito pasirinkimas naikina ne tik jį patį - paliečia ar sužaloja ir šalia esantį.

- Elena visą naktį kosėjo. Ir tas kosulys... toks su dusuliu. Ir vis kvapą gaudo. – Marina, bijodama pažadinti prisnūdusią anytą, pakuždom pasakoja iš budėjimo grįžusiam savo vyrui, Elenos sūnui.

- Taip blogai? Gal reikėjo kviestis greitąją? – Roko veide sustingsta siaubas, akys klausiamai veria žmoną.

- Kad mama sakė tavęs lauks. Neleido skambint greitajai, nieko neleido. – atsako Marina. Roko veidas sušvelnėja. Taip, mama visada viską nori kontroliuoti.

- O temperatūra kaip?

- Nesileido vaistų. Sutryniau į vandenį, kažkiek išgėrė. Buvau ir į sriubą sutrynus, bet sumaitint tik porą šaukštų pavyko. Temperatūros virš 38 turėjo, nukrito...

Rokas jau nori eit prie mamos, Marina sulaiko už rankos. Rokas klausiamai kilsteli galvą.

- Mūsų kaimynė Marytė naktį mirė...

Jiems kuždantis, Elena pabunda, šaukia:

- Rokai, tu? Ar čia tu, Rokeli?

Rokas įeina į kambarį. Mama guli susirietusi savo baltuose, išgulėtuose pataluose, iš po jų kyšo toks pat išvargęs, išbąlęs veidas.

- Rokeli, tu. – ištaria sunkiai gaudydama orą. Žiūri į sūnų ir laukia, ką šis pasakys. O Rokas neturi ką pasakyti. Nežino, ar reikia, arba kaip reikia. Kaip, kaip kalbėti, kai žodžiai visada atsimuša ir jos nepasiekia?! Nepasiekia nei brolio Česlovo, nei mamos. Čia jis su Marina kvailiai. Pasiskiepijo, matai. Ir dar seka nurodymais, kaip toliau gyventi ar negyventi. Kvailių kvailiai.

- Must korona.- prabyla. Nuskamba taip netikėtai, kad Rokas pagalvoja, jog jam pasigirdo. Arba kad neišgirdo balse sarkazmo.

- Marina padės tašę sukraut, važiuosim į ligoninę. – Žengia į kambarį ryžtingai, pasirengęs atremti visus mamos prieštaravimus ir pasipriešinimus.

Mama tyli.

Vakare Rokas sulaukia skambučio iš ligoninės: mamai diagnozuota Covid-19 infekcija; ji reanimacijoje. Žodžiai nuskamba aidu – Rokas išklauso, padeda ragelį ir pratrūksta raudoti. Diagnozė jau dabar skamba kaip nuosprendis tokiam ligotam, garbaus amžiaus žmogui kaip mama. Tai, kad ji nepasiskiepijusi, tampa priežastimi ir pasekme viename. Priekaištu sūnui, kad mamos nesugebėjo įkalbėti, nesugebėjo tinkamai ja pasirūpinti. Rokui mintyse praskrieja įsivaizdavimas apie video kasetę, ant kurios nugarėlės parašyta „nepasiskiepijusi“, ši įjungiama į Covid režimu veikiantį grotuvą... Jis netenka mamos.

Pirštais surezga Č raidę telefone ir susiranda brolio numerį. Česlovas – šeimos erelis, visus laikantis kvailiais ir nesuprantančiais, kaip gyventi. Jis, visą gyvenimą vairuojantis traktorių ir mėžiantis karvių mėšlą, nevengia pasisakyti įvairiais klausimais, net jei neturi specifinių žinių, patikimos informacijos, ar apskritai nusimanymo. Jo toks stotas, toks savęs perteikimas mamą labai žavi ir verčia ją juo didžiuotis. „Jis gyvenimiškai subrandintas“ konstatuoja mama. Ir dar prideda kadais išmoktą žemaitišką „truopnus žmuogus“, nukirsdama bet kokias priešiškas diskusijas.

Ir štai dabar Česius, jo vyresnysis brolis, atsargiai klausia:

- Kas dabar bus? – net Česlovą baugina galimas atsakymas. Viskas atrodo taip arti. Viskas taip netikėtai. Ir viskas tikra. Viskas vyksta iš tikrųjų...

Elena guli ligoninės pataluose. Apraizgyta šlangutėm ir laideliais. Ir labai vieniša. Aparatūros pypsėjimas pamažėl tampa savastimi. Naktį kaimynės aparatūra netikėtai ėmė be pertraukos cypti, subėgo turbūt visas baltais kombinezonais apsitaisęs personalas. Užtraukę užuolaidėles aplink kaimynės lovą, vieni kitiems aršiai davė komandas, girdėjosi sambrūzdis. Vėliau viskas nutilo, užuolaidėlės atsitraukė, visi išsiskirstė. Vėliau kaimynę uždengtą išvežė. Ir vėl girdėjosi tik tas pažįstamas, jau savastimi tapęs pyp pyp pyp.

Elena nuo visko pabėga prisimindama žmones, darbus, pasakytus ar išgirstus žodžius. Prisimena, kaip anksti neteko vyro, liko viena su dviem sūnumis ir didžiuliu ūkiu. Pati viena užaugino sūnus, išlaikė ūkį ir sėkmingai jį plėtė. Jos rankomis padaryta daugybę darbų, per gyvenimą išmąstyta ir įgyvendinta daugybė puikių sumanymų. Reikėjo suktis, kad gyventum normaliai. Ar gali taip būti, kad dabar ji suklydo? Gydytojas klausė, „kodėl močiut nepasiskiepijot? Dabar lengviau būtų, taip nesirgtumėt“. Elena tylėjo. Dėl to, kad kalbėti sunku, kad su deguonies kauke, ir dar dėl to, kad atsakymas jau nieko nepakeis. Atsakymas ją pačią įžeistų. Ne, jis neskambėtų „mes su sūnum netikim, kažkokios chemijos nesutikom leistis, eksperimento triušiais būti nenorėjom“. Jis skambėtų „nes buvau kvaila“.

Dienos ir naktys ilgos ir neramios. Jau dvi savaites mama ne namuose. Aplankyti jos negalima. Brangiausia, nuostabiausia mama... Rokui baisu. Baisu ir Česlovui. Mintis, kad mama kažkur ten, kad negalima dalyvauti jos dienose ir ją pamatyti, eina greta žinios, kad jų kaime įsisuko mirtis – Marytės ir Marytę lankiusios sesers nebėra, taip pat batsiuvio Kipro. Visi įbauginti. Ar dar bus kas kitas? Kad tik ne jų mama... Ir kad daugiau niekas kitas... 

Netrukus po Elenos išvežimo į ligoninę, simptomai, panašūs į peršalimą, pasireiškė ir Marinai bei Rokui. Covid-19 tyrimas rado infekciją, tačiau poilsis, namuose virtos arbatos su medumi bei pastilės nuo gerklės skausmo buvo vieninteliai reikalingi vaistai. Česlovas, skeptiškai žiūrėjęs į pačią pandemiją, o tuo labiau skiepus, pasiskiepijo. Įbaugintame kaime kalbos apie priverstinį skiepijimą tilo nutilo.

Telefonas sūnų rankose nuolat – tai vienintelis galimas ryšys sužinoti apie mamą. Mama per silpna, kad naudotųsi telefonu ir jai būtų galima paskambinti, tad Česlovas su Roku pakaitomis skambina ligoninės Covid-19 skyriaus personalui ir klausia, kaip jų mama. Ir kaskart sulaiko kvėpavimą, kol išgirsta atsakymą.

Šįryt Roko eilė skambinti. Grįžęs po budėjimo, bando susikaupti skambučiui ir nerimastingai žiūri į laikrodį. Duoda sau dar kelias minutes, o tada jau skambins. Žmogus išvargęs. Kapsint minutėms, sunkūs Roko vokai sulimpa ir nebeatsimerkia.

Veiksmas už užmerktų akių vyksta čia pat – tame pačiame kambaryje bežiūrint į laikrodį ir skaičiuojant minutes. Rankose telefonas ir jis ima vibruoti. Rokas nuleidžia galvą į jį. Prisimerkia. Tada telefoną prikelia aukščiau. Mama. Virpančiu pirštu braukia į šoną.

- Alio? – klausiamai atsiliepia.

- Rokeli, aš čia.

- Mamut, tu? – sušunka. Norisi ir verkti, ir juoktis vienu metu. – kaip tu? – klausia jau su ašaromis.

Elena perkelta į paprastą palatą. Šiuo metu visi rodikliai rodo, kad liga traukiasi. O galėjo būti visaip.

- Aš... Kvaila, Rokeli, kvaila. Gerai, kad judu su Marina pasiskiepijot. Čia mokyti žmonės, daktarai čia sako, kad būtinai reikėjo pasiskiepyti. Ir Česių reik įkalbėt. O jei jam kaip man...

- Mamut, mes jau visi pasiskiepiję. Ir Česius.

Mamos atsakas į paskutinius Roko žodžius tarsi išsilydo – jo Rokas nesupranta, susikaupti, kad išgirstų jį, tampa vis sudėtingiau. Lyg koks blaškulys įsiterpia, lyg kažkas purto, kažkas kažką kviečia. Buvimas kažkur ten ima blankti. Rokas grįžta iš sapno: atpažįsta švelnų Marinos balsą, pajaučia, kad jį kas krutina. Prasimerkia.

-Rokai! Iš ligoninės skambina! – sako Marina, tiesdama į jį telefoną.