Kartą kajutėje

Jau temo. Laivo denis buvo pilnas žmonių: kai kurie šnekučiavosi, kiti žvalgėsi į nuostabų vandeninį horizontą. Oras tarytum virpėjo nuo simfoninės muzikos.

Lenos dėmesį patraukė sidabrinės išsidraikiusios barzdos vyriškis baltais rūbais. Jis buvo basas, didžiuliais užriestais kojų pirštais, rankose laikė „Tristaną ir Izoldą”. Vyriškis lingavo į šonus nepataikydamas į muzikos taktą.

Staiga muzika nutyla ir pasigirsta informacinė žinutė: „Gerbiamieji keleiviai! Dėl techninių nesklandumų, pirmojo aukšto keleiviai bus paskirstomi po kitų aukštų kajutes. I-ojo aukšto keleivių maloniai prašome pasiimti asmeninius daiktus ir laukti tolesnių nurodymų”.

Lena pakyla iš vietos ir nuskuba į savo kajutę – dabar, kai žmonės ims vaikščioti tarp kajučių, bus saugiausia daiktų nepalikti be priežiūros.

Antrajame aukšte esanti Lenos kajutė buvo dvivietė: su dviem viengulėm lovom, gremėzdiška spinta su ant durų išraižytu belapiu medžiu, mažulyčiu staliuku prie lango, lengvomis užuolaidėlėmis ant jo. Ieškodama užsiėmimo, Lena palinksta prie savo krepšių, sudėtų ant geresnės lovos, ir ima kuistis. Ant laisvos lovos gulėjo ankstesnių keleivių paliktas žurnalas apie gyvūnus, viršelyje buvo pavaizduota didžiulė pelė. Užmetusi akį, Lena nejučiom tiesia ranką, norėdama jį pasiekti. Už sienos pasigirsta triukšmas. Staigiu judesiu atsiveria durys ir po akimirkos tylos, atbulai įžengia tas pats denyje Lenos dėmesį patraukęs vyriškis. Taip pat staigiai atsisuka, pirštais perbraukia per sulipusius žilus plaukus ir artindamasis ištaria:

-Aš mačiau, kaip tu į mane žiūri. Šįvakar, denyje.

- Prašau? Aš nieko…- vyriškis nutraukia Lenos žodžius garsiu Šššš.

- Dievaži, mus tikrai veikia traukos dėsnis – aš taip pat tai pajutau. – Toliau tęsia vyriškis. – Kad išvengtume nusivylimų, pasakau: mano gyvenimo filosofija prasideda nuo chemijos.

- Pone, aš manau, kad tai nesusipratimas. Galbūt kažką supainiojote…

- Tristanas. Mano vardas Tristanas. O jūsų vardas? – išgirdęs merginos kreipinį, atsakančiai nebesako „tu“.

- Aš… Lena.

- Lena. O! Koks nuostabus vardas, mano gerbiamoji! Kur aš baigiau? A! Mano gyvenimo filosofija… Domitės filosofija?

- Tiesą pasakius, ne itin...

- Cogito, ergo sum – giliai įkvepia žilabarzdis. – Laivo kavinėje valgydamas tą patį visiems patiektą tortą, šaukštelis po šaukštelio supratau, kad mes lyg žuvys, įmestos į tą patį būvį. Gali vairuoti BMW, būti ragana, burianti Taro kortom ar iš kavos tirščių, tikėti pasakom, žiopsoti į vandenyną ar skaičiuoti varnas, bet visada… Pabrėžiu – VISADA šio būvio bokšte yra tas, kuris egzistuoja labiau už kitus. Nes jis mąsto. Ir tas bokšte esantis supranta, kad visa yra ir jo dalis. 

Tai reinkarnacijos dalis. Buvau vanagas ir žvalgiau aukų plotus, buvau gyvas grobis ir saugojausi vanagų. Esu reinkarnavęsis į daugybę esybių... Tai daugiasluoksnė mąstančiųjų plotmė. 

„Koks nesveikas”- pagalvoja Lena, tramdydama norą nusijuokti.

- Bet mes esame tos pačios biologijos. Tik chemija visų skirtinga. Traukos dėsnis ne tarp kiekvieno iš mūsų. Taip, taip, gerbiamoji… - Toliau tęsė bendrakeleivis.

- Tai pasakos.

- Kokios pasakos?

- Tai, ką sakote. Dėl reinkarnacijos... vanagai ir visa kita... Galbūt ir vienaragiais tikite? O galbūt buvote vienaragis? 

- Jaučiu ironiją Jūsų balse. Vienaragiai yra mitinės būtybės. Tam, kad mąstantieji galėtų įsikūnyti į mitais laikomus objektus, į legendas ar panašiai, jiems reikia pastiprinimo, nes tai jau kita egzistencijos plotmė. Trauka intuityviai parodo, kas gali padėti pasiekti naują reinkarnacijos plotmę. Cogito, ergo sum... – vyriškis nutyla. Prisėda ant lovos, alkūnėmis įsirėmia į kelius ir rankomis susiima galvą.

Vyriškiui panirus į tylą, Lena, tikėdamsi tiesiog pailsėti, atsigula ir nusisuka į sieną. Nesaugumo jausmas užgniaužia krūtinę, pasidaro visai nebejuokinga. Galbūt reikia išnaudoti tą tylą ir kreiptis į administraciją dėl perkėlimo? Lena praveria duris ir iškiša galvą tikėdamasi pamatyti ką nors iš personalo – ji pasakys, pasakys, kad nori būti perkeliama kitur, kad jai baisu. Tačiau pravėrusi pamato, kad buvusio koridoriaus nėra, atrodo, lyg vyktų statybos ir viskas pilka, tiršta nuo dulkių. Lena įkvepia dulkių ir užsikoso. „Gerbiamoji, vyksta laivo transformacija. Malonėkite likti savo vietoje” – išgirsta sakant pro kajutę einantį… nykštuką! Kas per nesąmonė? Lena atsisuka į kajutę ir pamato tribūnoje stovintį žilabarzdį:

- Mus jungia traukos dėsnis. Tu-mano Izolda! Aš tavo Tristanas. Mes sutverti vienas kitam. Aš, mąstantysis, tuoj reinkarnuosiuosi...

Lena pramerkia akis ir pamato virš jos su smilkalu rankoje palinkusį žilabarzdį: „Toks traukos dėsnis, – bendrakeleivis aiškiai išartikuliuoja. – padėti reinkarnuotis! Ak, mano Izolda!“. Su paskutiniais žodžiais žilabarzdžio reginys susifokusuoja ir tada Lena visiškai nubunda.