Iš(si)laisvinę žodžiai

Tada ji pasitaiso akinius ir, gniauždama kažką saujoj, suneria pirštus. 

- Buvau paskirta į ligoninę Stalingrade. Tai buvo šaltas ir tamsus 1941-ųjų ruduo. Mano išvykimo dieną pliaupė lietus. Į miestą mane vežė senas burzgiantis automobilis, o aš žiūrėjau į neaiškius vazdus pro lietaus lašeliais apkibusį langą ir svajojau, kaip visi nesantaikos debesys pasitraukia, piktasis drakonas nurimsta ir įsivyrauja taika. 

Netrukus pradėjau darbą ligoninėje. Karo akivaizdoje ir šią nedidukę, prieš daugybę metų ne karo reikmėms pastatytą ligoninę kaskart pasiekdavo žmonės su turėtos kovos ženklais: šautinėm žaizdom, lūžiais, įvairiom traumom, daugybiniais sužalojimais. Kiekvienas atvejis lyg vąšelis mezgė manęs pilnumo jausmą, dėl visko jaučiausi gyva, reikalinga, mano širdyje sulig kiekviena diena augo dėkingumas Aukštybėms už galimybę padėti. 

Laukiamojo salonas beveik niekada neištuštėdavo. Metalo dirbtuvės mums buvo gerai žinomos. Matyt, dėl darbo saugos pažeidimų ir alinančių triūso valandų, iš ten nuolat atvykdavo sužaloti darbuotojai. 

Kartą, su gilia žaizda rankoje atvyko jaunas vaikinas, mano metų. Jaroslavas. 

Jis buvo be sąmonės. Aukštas, rusvaplaukis, su strazdanėlėmis ant nosies. 

Atsigavęs, Jaroslavas su nuostabos kupinomis akimis ėmė žvalgytis, o mane pamatęs – išsišiepė. Pasijaučiau kaip kitus linksminanti beždžionė. „Kaip jaučiatės? Ką dabar jaučiate? – paklausiau jam atsigavus. „Jeigu aš dabar nesapnuoju, vadinasi, aš matau nuostabiausią angelą, mane lydėsiantį į paskutinę kelionę...“ – atsakė vaikinas. Ak, koks jis flirtuotojas! - pagalvojau, bet pabandžiau išlikti profesonali ir korektiška: „Kaip suprantu, jaučiatės neblogai. Jūs netekote daug kraujo, todėl praradote sąmonę. Šiuo metu jūsų būklė stabili. Perrišiu žaizdą. Pailsėsite ir galėsite keliauti namo“. „Tai jūs – mano gelbėtoja?! – neatlyžo jaunuolis. – mano angelas sargas...“. Tada ir aš nusprendžiau šiūptelėti: „Kas tas M?“. „M?“. „Raidė m. Jūs ją nuolat kartojote busdamas“. „Ak, raidė M! – nuskambėjo taip, lyg ką tik būtų prabilęs visažinis, – tai mano būsimos išrinktosios pirmoji vardo raidė! Koks jūsų vardas, leiskite paklausti?“. „Marija...“ – atsakiau. 

Močiutė kiek pritilo. Jos žalios akys atrodė ir dabar reginčios tą jaunuolį, žvelgiančos į tuos seniai seniai praėjusius laikus.

- Baigusi pamainą ligoninėje, lauke pamačiau manęs laukiantį tą patį jaunuolį. – Močiutės balsas priminė melodingą dainą – ši muzika išdavikiškai rodė, kad šis prisiminimas giliai įsirėžęs, o pasakojimas turįs svarbią žinutę. – Jo rankose buvo miela rožių puokštė. Ėjau tiesiu taikymu namų pusėn, tačiau jaunuolis lyg sūkurys įsisuko į mano kelią ir ėjo įkandin. Aš buvau nekalbi, kiek drovėjausi, tad Jaroslavas imitavo mūsų pokalbį – klausdavo ir pats šmaikščiai atsakydavo neva mano, mergaitišku balsu. Jis buvo nuovokus, jame spinduliavo pozityvumas ir viltis – visai tokia, kaip ir manyje – kad karas baigsis ir be didelių aukų... 

Jis buvo paprastas vaikinas iš Lietuvos. Dėl turimos traumos jo frontui nereikėjo, tad metalo dirbtuvėse kartu su kitais vyrais remontavo karinę techniką. Aš – našlaitė, be jokių artimųjų. Jis-be artimųjų čia, Stalingrade. Įpusėjus mūsų kelionei, mudu jau kalbėjome kiekvienas už save. Taip sekė dar vienas vakaras, vakaras po vakaro, diena po dienos... 

Mūsų draugystė buvo kerinti. Laikai buvo tokie, kad visi gyvenome baimėje, netikrume. Dangų rytą naktį skrosdavo lėktuvas po lėktuvo, gatvės būdavo tuščios, nejaukios. Iš miegų pakeldavo kurtinantys sprogimai, praeinančių girtų vyrų rėkaliojimai. Vienas kitam mes buvome tikri. 

Po ilgų pamainos valandų, Jaroslavas mane pasitikdavo, palydėdavo į namus. Laisvomis nuo darbų dienomis daug vaikščiodavome, stebėdavome gamtą... Prieš akis ir dabar stovi aguonų laukas, kuriame pirmą kartą vienas kitam pasakėm „myliu“, – močiutė dusliai baigia pasakojimą. Kiek patyli. – Bemaž po metų, karinė padėtis tapo nevaldoma. Mūsų ligoninė tapo kone karo ligonine. „Karas, karo sezonas“ – liūdnai pateisindavom išaugusias darbo apimtis. Slenksčiai tarp tautų buvo dar didesni, neaprėpiami. 

Mes, Dievo vaikai, vienas kitą žudėm ir kovojom už vietą po saule. Vokietijos nuopuolis visvien atėmė begalę gyvybių, daugybę aukų! 

O žinot, kaip sunku? kaip įgrysta kraujo kvapas, aimanų aidas, išvirtusių mėsų vaizdas? Kiekviena mūsų lakstydavom lyg karvė be vietos, o poilsio minutėmis kankindavo sąžinė už tai, kad ilsiesi, kad kažko nepadarei, galbūt kažko nepamatei, neišgirdai, nesugebėjai įspįsti į liūdną liūdno žmogaus likimą idant palengvintum jo dalią.

- Mama, gal pailsėk? – Močiutės akys suapvalėja lyg sagutės. Raukšlėse po jomis šlapia – matyt, nepastebėtos nusruvo ir ten užsilaikė ašaros. 

Apie močiutę mes žinojome mažai. Kiek save prisimenu, mama jos nuolat klausdavo šio bei to, bet tokie pokalbiai baigdavosi erzuliu ir tyla. Mama verkdavo už močiutės tylėjimą, o močiutė, matyt, iš skausmo – laikėsi savo tiesės, šonaslydis jai atrodė skausmingesnis. Visi supratom, kad tarp mamos ir dukters yra kažkas trečias. Paslaptingasis trikampis. 

- Atsimenu tą dieną, – negirdom nuleidusi dukters raginimą pailsėti, tęsė močiutė. – 1942 m. lapkričio 11-a. Mano pamainos valandos ėjo į pabaigą, kai kažkokia jėga mane nukreipė pažiūrėti pro langą. Nediduke aikšte, į kurią atsiveria langai, pamačiau einantį Jaroslavą. Šis klausiamai žvalgėsi į langus. 

Akims sustojus ties mano langu, jo veidas atrodė toks laimingas! – šypteli. – Mano širdyje visą dieną gyveno slaptas ketinimas. Apie tai pagalvojus, širdis spurptelėjo. Lango atspindy pamačiau ir nušvitusios savęs atvaizdą. Dievaži, koks brangus man šis žmogus! 

Jis buvo betiesiąs ranką norėdamas pasisveikinti, kai išgirdau kurtinantį garsą ir tiesiog akimirksniu, vos tik garsą išgirdus, krentantį savo Jaroslavą. Kulka pataikė tiesiai į smilkinį. 

Palatoje stojo mirtina tyla. Šiandien čia susirinkome močiutės kvietimu. Aš ir mano mama – močiutės dukra. Jautėme, kad jai gyventi liko visai nedaug. 4 stadija. Taigi, močiutės situacija suveikė lyg programišius, privertęs ją pagaliau atsiverti. 

- Tądien aš ruošiausi pasakyti, kad laukiuosi... – močiutė baigė pasakojimą. Mano miela, mažytė močiutė. Mamos skruostais lyg upė nusruveno staigi ašaros vaga. Močiutė paėmė mamą už rankos ir pritariamai linktelėjusi, ją suspaudė. Tai buvo nebylus močiutės atsakymas į amžinai tylų, o kartais ir garsiškai išreikštą mamos klausimą „kas mano tėvas?“. Mama apie jį nieko nežinojo. 

- Aš jo taip ilgiuosi... Tu esi tas nenutrūkstamas mūsų ryšys. Tu esi jo atspindys. – Pusiau šnibždomis išgirdau močiutę sakant ir tiesiant seną, pageltusią nuotrauką. 

-Ačiū. – sušnabždėjo mama.