Apie sėkmės formulę: laiškas iš gyvenimo saulėlydžio

 

Aš jau senas. Šiandien aš puikiai suprantu, koks silpnas, nuo kitų priklausomas yra mano kūnas. O mano dvasia... Ji serga labiausiai. Šiandien aš apsinuoginsiu ir leisiu tau pažvelgti į savo dvasią.

 

Buvau jaunas, išvaizdus vaikigalis. Stiprus, tvirtas. 

Mano mama, penkių vaikų motina, buvo žvejo žmona: nuolat kažką plovė, valė, dirbo ir dirbo... Užmerkęs akis matau jos liūdną, pavargusį veidą. „Kaip jautiesi?“- klausdavo ir paglostydavo man galvą... Kažkokiu būdu aš žinojau, kad ne tokio gyvenimo ji norėjo. Nuolat palinkusi prie skalbinių, prie kibiro su vandeniu, žuvies, vaikų... Jeigu užklupdavau ją vieną, ji greitai čiupdavo prijuostės 

kampą ir nusisukdavo tą kampą keldama prie veido. Ji šluostėsi ašaras... 

Mano tėvas – užkietėjęs žvejys. Marios buvo jo karalystė. 

Stebėdavau, kaip tėvas, susikrovęs tinklus, su aušra išplaukdavo į marias. Leidžiantis saulei, visi vis žvelgdavome į tolį, ar nesimato rytą išlydėto tėvo. Tėvas grįždavo pavargęs, mesteldavo savo moteriai ranka į tinklus, duodamas suprasti, kad reikia viską išdarinėti arba berdavo ant stalo monetas ir sakydavo: „čia, vaikai, mūsų duona“. O mes, vaikai, blizgančiom akim žiūrėdavom. Kartais kokia moneta ar dviem palepindavo ir savo žmoną, mūsų mamą, sakydamas „čia tau, muilui nusipirkti..“. 

Pamažu, marios tapo ir mano tikslu. 

Tačiau aš sau pažadėjau, kad mano gyvenimas bus kitoks. 

Kaip ir tėvas, suaugęs leidausi į marias. Mano didžiausia svajonė buvo gražuolis namelis, pro kurio langus matytųsi Alpės. Grįžčiau sau iš kelionės, pasitiktų mane koks jaukus namų sargas. Ir viskas. Jokių priekaištingų žvilgsnių, ašarų, tuščių kalbų. Man taip atrodė, kad šeima – lyg žirklės svajonėms sukarpyti. Jeigu nori siekti savo svajonės, turi būti vienas. Atsakingas tik už save ir sau. 

Kokia mano svajonių išsipildymo formulė? Dirbti, eiti, daryti. Šeimai ir artimiems santykiams aš nei laiko, nei noro neturėjau. 

O kaip draugai – paklausite jūs? kas buvo mano draugas? Aš. Aš pats sau buvau draugas. 

Gyvenau vienas. Kartais pagaudavo nesuprantamas slogutis, kai iš kažkur atklydę naktibaldos praūždavo pro mano kiemą ir Kudliukas, mano ištikimas tarnas, suskubdavo jį ginti. 

Naktį mane dažnai kamuodavo nemiga. Kartais rodydavosi, kad į langus atskrieja kamuolys ir jį nulydi vaikų klegesys. Būdavo, kad netikėtai pajusdavau itin stiprų rožių kvapą – ir tai primindavo prie šių gėlių krūmo palinkusią mamą... Žinote sekmadieninį Šv. Mišių pradžią skelbiančių varpų gausmą? Tokie varpai, primindami itin retą mūsų šeimos išvyką į bažnyčią, mane išbudindavo iš košmarų... Kaip ten bebūtų, aš jaučiausi visažinis ir neleidau sau savęs blaškyti. Rytą vėl patekėdavo saulė, kviečianti mesti į marias tinklus... 

Šiandien, gulėdamas štai čia, liūdnas ir vienišas, aš suprantu, kad sėkmę aš supratau kitaip. 

Ne taip. Mano mielas kudlius man mano artumo alkio nenumarina. Atšuoliavusi varlė vienišumo neištraukia iš širdies. 

Mano namelis – bejausmis. O galbūt kaip tik – keturios sienos, kuriose įkalintas aš ir mano skausmas. Skausmo tvirtovė. Mano širdy tiek daug jausmų, tiek kartėlio savo pasirinkimams, tačiau net ir dabar ta jausmų versmė pasmerkta būti neišlieta. Išsilieti ir kažką keisti galbūt jau per vėlu. 

Guliu vienas ir suprantu, kad mano parašytas gyvenimo scenarijus nepadarė manęs laimingu, mano tikslas, atrodo, nebuvo baigtinis. Tik aš laiku nesupratau. Šią akimirką man mano gyvenimas rodosi lyg supuvusi braškė – saldi, tačiau kita jos pusė pažeista. 

Vaikeli, štai ką aš noriu pasakyti: Dievas sukūrė mus vienas kitam. Kad galėtume rūpintis, mylėti, džiaugtis, saugoti ir palaikyti vienas kitą... Džiaugsmas nėra toks stiprus, kai negali juo dalintis.

Graži akimirka turi stipresnę jėgą, kai esi su KAŽKUO. Kažkuo artimu. Prie savo tikslų ir svajonių prijunk sau brangius žmones. Tebūnie tai tavo sėkmės formulė.