Kartą, svajojant tapt „influencere“

„Viskas!“ – su palaiminga šypsena ištaria Aurelija. Spausdama „post“ mygtuką, papučia lūpas ir nerūpestingai priduria: „Mėgaukitės!“.

Tikrai, tai buvo visos dienos darbinis reikalas: atsižvelgdama į naujausias mados tendencijas, sukūrė naujus rūbų derinius, rūbus vis keitė ir juos tarpusavyje derino judėdama pagal fone skambančią muziką. Vėliau video medžiagą reikėjo redaguoti, uždėti reikalingus filtrus, prisegti demonstruojamų rūbų nuorodas, sugalvoti video pristatymo pranešimą ir galiausiai – paskelbti.

Visi šie influencinai reikalai Aureliją nepaprastai džiugino – tikras stebuklas susilaukti tokios sėkmės nesiekus aukštojo mokslo. Kartais pasišaipydavo iš savo buvusių klasiokų, visą energiją atidavusių sudėtingoms specialybėms įgyti ir užsidariusius nuobodžiuose, pilkuose biuruose. „Mano smegenys plius grožis patys iš savęs yra aukso gysla,“ - girdavosi.

Šįvakar Aurelija sau leidžia visiškai atsipalaiduoti: du dideli mėsainiai su bulvytėm bei alaus skardinė kaipmat glotniai nuvilnija influencerės pilvan. „aj, šiandien galima, šiandien čyt dėjus, o rytoj – tebūnie ridikai“ – pagalvoja prieš užsisakydama maistą į namus, nors paprastai šitaip elgtis sau neleidžia, pagrįsdama tuo, kad jos organizmas – ne šiukšlių dėžė.

Nusprendusi, kad komentarais pasidžiaugs iš ryto, Aurelija įsijungia kino filmą ir jaukiai įsitaiso ant sofos.

--

Būdama visiška pelėda, Aurelija, vėlai gulusi, sau ir atsikelti leidžia įdienojus. Atsinešusi kvapnios kavos, atsiverčia laptop‘ą ir nutaisiusi malonią šypseną, pažiūri, kiek peržiūrų ir komentarų sulaukė.

„Na, ką gi... – spragteli pelyte ir išpučia akis: - OU MAI GAD! 20 tūkstančių per naktį?! 150 komentarų? – spygiančiu balsu ištaria. Akimirką tylos, kol susigaudo, kas įvyko. Pergalės šokis ir šokinėjimas iš džiaugsmo. „Eina sau, eina sau“ – pagreitintai išberia.

Tada, jau surimtėjusi, iškilmingu mostu pasideda kompiuterį ant kelių ir malonia išraiška užkrauna visų komentarų rodinį.

„Turėdamas tokią pūtnią mažūtę, labai mylėčiau ją“ – perskaito.- WTF? debilas, konkrečiai. Mažaraštis. Kokia dar putni?! – numojusi ranka, imasis skaityti toliau.

„Eina sau, ne tokiam begemotui tokie rūbai!“ - antrasis komentaras.

„Filmuota tai kaip per vamzdį“ – trečiasis.

„Fu, plaukais aplipęs švarkas – susitvarkyk gal?“- ir ketvirtas...

„Nu garbės žodis, kaip tyčia“-taria sau. Paskrolina tolyn, mato „Pasiūlymas – kitąkartą tebūna lookbook‘as be muzikos arba bent jau nešok, demonstruodama rūbus. Judi kaip tarantulas su savo tom kojom...“, tada dar kitas, koks septyniasdešimasis komentaras:  „dėl to arklio žvengo video gale – gal nereikėjo? Ar čia taip jau būtina buvo demonstruojant rūbus?“.

Komentarų vilkstinėj akys tik ir sminga į žodžius karvė, storulė, meška. Ir vien negatyvas, vien žeidžiantys žodžiai. Kas nutiko??? Visa ši grupė, ką ten grupė – GAUJA- žmonių vien apie išvazdą, skonį, jos judesius, galų gale apie j-u-o-k-ą kalba kaip apie kažką baisaus.

„Tai kas, kas nutiko, kas?“ – karštligiškai bando rasti atsakymą. Spusteli pelyte ant savo įkelto vaizdo įrašo ir nustėra: Filmuke XXXXL dydžio mergina šokčioja pagal fone skambančią muziką. Veidas... na, tikrai jos veidas! Rūbai gerokai per maži, tiesiog braškantys per siūles...

„Čia juk kažkoks susidorojimas! Facebook nori su manimi susidoroti!. Eina sau... Nu bliamba.. –jau su ašaromis taria. – „na, kaip kitaip viską galima paaiškinti?“.

Aurelija stojasi ir gražydama rankas, ima vaikščioti iš kampo į kampą. Prieš akis iškyla tribūnoje stovintis valdžios atstovas, skaitantis manifestą apie kibernetinį įsibrovimą.  Mūsų įnformacijos siurblius-vadinamuosus šnipus, nepasitikėjimą ir susirūpinimą keliančius tarptautinių santykių virsmus ir vingius, galiausiai, prieina prie išvados, kad tokia nevaldomų įvykių tėkmė privestų prie visiško žlugimo. Akimirksnį akys užkliūva už atvaizdo veidrodyje. Ekraniukas su valdžios atstovu pasislenka į dešinįjį veidrodžio kampą. Prieina arčiau ir girdimų žodžių fone apžiūri save – išverktos raudonos akys, gražūs plaukai ir... didžiulis plius dydžio kūnas...

Skambantis telefonas Aureliją pažadina. Su sapno įspaustais vaizdiniais akyse, išklauso draugę  ir atsako: „Aj gal nedarom to madų profilio Facebooke, taip pagalvojau... kažkaip.. gal ne man? Na, pagalvosim dar. Bet ne šiandien. Gana prie tų kompų sėdėt – einam gal po Kauną pavaikščiot, ar pasidegint prie Nemuno? Tokia graži diena! Prie kompų dar spėsim  pasisėdėt“.